Įėjus pro senas, girgždančias duris...
Įsivaizduokit, kad praveriate senas, gal šimtą metų čia stovinčias duris ir įeinate į mano pašto ofisą. Įsivaizduokite, kaip girgžda seni durų vyriai, kaip pakyla dulkių debesis ir jūs pastatote koją ant tamsių, beveik juodų patalpos grindų. Pabandykite užuosti įsisenėjusį pelėsių kvapą ir nusidėvėjusių knygų ir laiškų popieriaus aromatą, susiliejusį su ant raudonmedžio stalo stovinčiu antikvariniu puodeliu, kuriame garuoja prieš šimtus metų išvirta kava. Pamatykite, jog pašte - nė gyvos dvasios, o kartu jų pilna. Jos krebžda kiekviename kampe, susiliejusios su klodais senų, pamirštų knygų, kurių niekas neišpirko deficito metais; jos plauko ir skraidžioja prie lubų, kur ilsisi seniai nedegtas šandelierius; jos mylisi ir verkia tarp neišsiųstų atviručių. Nes tu jų neišsiuntei ir niekas jų negavo. Dabar šis pašto ofisas - kapinės, kuriose merdi niekam neišsakyti žodžiai. Bet juk tyla iškalbingesnė už klodus tuščiažiedžių žodžių...
